Eime pasivaikščioti po Vilnių,  kurio nematėte, tiksliau – nepastebėjote, nes tiesiog praeidavote pro šalį. Tai, ką šiandien vadiname sostinės Senamiesčiu, ne taip ir seniai buvo visas miestas, kurio gyvenimas virė ne tik pagrindinėse aikštėse ir gatvėse, bet ir kiemuose bei kiemeliuose. Net ir dažnas vilnietis senbuvis stabteli iš netikėtumo – kiek paslapčių ir istorijų ataidi iš už blizgančių Vilniaus fasadų, kiek įdomybių ten slepiasi: sugriautos ar namais virtusios bažnyčios, gynybinės sienos likučiai, kažkada uždari buvę vienuolynų kiemai, spalvotos mozaikos, keistos skulptūros, medinės galerijos, gėlėmis ir driežais puoštos vazos... Net jeigu jums jau teko lankytis ekskursijose po Vilniaus kiemelius, vis vien nustebinti naujai atrastų kiemų, praėjimų bei skersgatvių labirinto liksite ir šį sykį.

Mūsų pirmoji ir visus populiarumo rekordus sumušusi ekskursija „Už blizgančių fasadų“ turi tęsinį! Vilniaus Senamiesčio kiemelių labirintas toks didelis, kad išvingiuoti juo visu vienos ekskursijos metu – neįmanoma. Taigi jei jau esate dalyvavę pasivaikščiojime, kurio pradžia buvo prie Aušros vartų, kviečiame jį pratęsti tyrinėjant kitus, dar nelankytus kiemelius ir skersgatvius. Šįsyk į miestą įžengsime iš kitos pusės - pro buvusius Trakų vartus ir keliausime lankyti buvusių rūmų ir vienuolynų, namų ir šventyklų kiemų, kuriuose vis dar išlikę senojo Vilniaus ženklų. Šio pasivaikščiojimo metu kalbėsime ne tik apie senųjų vilniečių darbus, džiaugsmus ar šventes, bet ir apie miestą vis užklupdavusias rykštes – marą, gaisrus, karus... Atskleisime jums tą kitą – tamsesnę Vilniaus pusę.

„Jeigu nori uždirbti pinigų – keliauk į Lodzę, o jei nori išminties, tavo kelias į Vilnių" – taip iki Antrojo pasaulinio karo sakydavo Europos žydai. Anuomet Vilnius pagrįstai buvo vadinamas Šiaurės Jeruzale ne tik dėl gausios čia gyvenusios žydų bendruomenės, bet ir dėl daugybės sinagogų, ješivų, autoritetingų mieste gyvenusių rabinų ir Talmudo žinovų. Šios ekskursijos metu keliausime pro prarastąjį žydų miestą, sužinosite, kada ir kodėl žydai atvyko į Lietuvą, koks buvo jų gyvenimas, tikėjimas, šventės, kokie darbai, vargai ir džiaugsmai. Pamatysite, kur stovėjo Didžioji Vilniaus sinagoga, kur gyveno išmintingasis Gaonas. Taip pat kalbėsime apie Holokausto tragediją – pažvelgsime į po karo ištuštėjusių pastatų langus, durų staktose tada belikusias mazuzų vinučių skylutes ir gatvėmis vėjo nešiotas nuotraukas žmonių, kurie jau niekada į jas nebesugrįžo.

Žydai visame pasaulyje kiekvieno penktadienio vakarą pradeda švęsti šabą – Dievo dieną. Tuomet reikia nutraukti visus darbus, nes Tora griežtai draudžia šabo dieną kurti ką nors nauja – net ugnies uždegti ar įjungimo mygtuko paspausti negalima. Todėl šabo patiekalams produktai visada perkami iš anksto, maistas pagaminamas iš vakaro ir pusę paros laukia krosnyje, kad neatšaltų. Šios edukacijos – degustacijos metu eisime į buvusį žydų turgų ir parduotuvėles, aplankysime seniau Vilniuje veikusių žydų restoranų vietas, kalbėsime, kaip pasiruošus reikia sutikti šabą. Galų gale keliausime į istorinę vietą, kurioje jūsų lauks karštas litvakų šabo patiekalas. Jeigu buvote ekskursijoje „Šiaurės Jeruzalės beieškant“ – puiku, ši ekskursija – degustacija dar labiau papildys bendrą žydiško Vilniaus vaizdą. Minimalus dalyvių skaičius – 20 asmenų.

Nuo pat Vilniaus įkūrimo žmonės čia kalbėjo skirtingomis kalbomis, vaikščiojo į skirtingus maldos namus, laikėsi savų papročių, tačiau bendrą kalbą dažniausiai (arba galiausiai) rasdavo. Mieste būta ir atskirų kvartalų, kuriuose gyveno judėjai, liuteronai ir stačiatikiai, vadinti rusėnais. „Civitas Ruthenica“ arba rusėnų miestas, užėmė nemažą dalį Senamiesčio, vieną po kitos statė cerkves, kurių keturios iki šių dienų likusios Senamiestyje. Šioje ekskursijoje išmoksime skaityti ikonas, sužinosime, kur ir už ką uždegamos žvakės cerkvėse, užuosime užburiantį smilkalų kvapą jose, sužinosite, kiek lietuvių yra stačiatikių šventieji. Kartu ieškosime akivaizdžių, bet dažnai nepastebimų Vilniaus įdomybių, susijusių su mieste gyvenusiais stačiatikiais ir aplankysime tik mums atsivėrusias išskirtines cerkvių vietas.

„Šis šėtoniškas gėrimas pernelyg nuostabus, kad jį paliktume vien tik bedieviams. Mes privalome pašventinti kavą ir paversti ją krikščionišku gėrimu“ – pasak legendos, sušuko popiežius Klemensas VIII, pirmą kartą paragavęs kavos. Ir nors kalbėta, jog nuo kavos moterų charakteris tampa neprognozuojamas, o vyrai praranda vyriškumą, jos mėgėjų tai nesustabdė ir šis Rytų šalių gėrimas ėmė plisti Europoje. Į mūsų kraštus kava atkeliavo 1683 metais, kuomet rugsėjo 12 dieną laimėjęs mūšį su turkais ATR valdovas Jonas Sobieskis iš jų atėmė didžiules kavos pupelių atsargas. Ši ekskursija - odė kavos pupelei, šokoladui ir kakavai. Jos metu sužinosite, kur Vilniuje atsirado pirmosios kavinės, išgirsite, kokią kavą mėgo vilniečiai, aplankysime ir išgirsime istorijų apie senąsias šokoladines, desertines, parduotuves.

Evangelikai liuteronai ir evangelikai reformatai (kalvinistai) – tai dvi iš devynių tradicinių Lietuvos religijų, jau nuo XVI amžiaus išpažįstamų mūsų šalyje. Pirmieji protestantai Vilniuje buvo iš Vakarų Europos atvykę pirkliai ir amatininkai bei ten mokslus baigę ir Reformacijos dvasią perėmę Lietuvos didikų sūnūs. Neilgai trukus Vilniuje jau veikė protestantiška mokykla, duris atvėrė ne vieni maldos namai, augo tikinčiųjų gretos, imtos spausdinti knygos… Ir nors šiandien liuteronų ir kalvinistų bendruomenės nėra gausios, jų indėlis į Lietuvos kultūrą išties ženklus. Šios ekskursijos metu sužinosite, kur Vilniuje buvo ir kur yra protestantų bažnyčios bei kapinės, kokie konfliktai dėl religinių skirtumų kildavo mieste, suskaičiuosime ne vieną Lietuvos raštijai svarbaus protestanto pavardę, įamžintą Literatų gatvėje, aplankysime skulptūrą M. Liuteriui ir apžiūrėsime būsimo paminklo Reformacijai vietą.

Gynybinės miesto sienos juosė daugelio viduramžių Europos miestų mūrus jau nuo XII amžiaus, tuo tarpu vilniečiai nematė jokio reikalo jos staytis iki pat XVI amžiaus pradžios. Kodėl gi jie delsė? Kiek metų truko šios statybos ir kas buvo už jas atsakingas? Kodėl eisenoje, žymint būsimosios gynybinės sienos perimetrą, dalyvavo ir Vilniaus vyskupas bei ką jis užkasė būsimų vartų vietose? Galiausiai, kas ir kodėl šią sieną sugriovė? Šiandien jos mūrų Vilniuje beliko fragmentai, kuriuos atpažinti gali tik įgudusi ir itin atidi akis ir, žinoma, garsieji šventieji vartai, kurie, beje, Aušros vardu pavadinti išties neseniai. Kalbėsime ir apie pavojus, laukusius už miesto vartų, bei pabaisas, gyvenusias miesto gynybinių tunelių labirinte, ir visa tai – trijų kilometrų maršrute palei Vilniaus gynybinę sieną.

Nuo XVIII a. pabaigos mūsų universitete vis daugiau dėmesio imama skirti gamtos mokslams: dėstyti kviečiami mokslininkai iš visos Europos, rengiamos eksperimentinės fizikos popietės visuomenei, didikai skiria lėšų moderniausiems prietaisams įsigyti… Visa tai greitai subrandina saldžius mokslo vaisius – žvaigždėto dangaus skliaute atsiranda su Lietuva siejamų pavadinimų, tikslėja žemėlapių kontūrai, laboratorijose atrandami cheminiai elementai, spaustuvių presai nepaliaujamai dirba, o studentų galvose verda tiek idėjų, kad kai kurių jų neapsikentę miestiečiai net ir skundus ima rašyti. Beje, profesoriai taip pat ne šventieji – vienas šalia savo namų randa jam paliktą vaikutį, kito žmona daro gėdą profesoriui leisdama laiką su „mėgiamais asmenimis“, trečias supykdo net paties generalgubernatoriaus žmoną! Būta visko, tad pastudijuokime Vilniaus mokslo dėmenis, dalis, ar sluoksnius – ir tuos saldžius, ir tuos karčius.

Išgirdę žodį „tarpukaris“ dažnas pagalvojame apie Kauną, o ką žinome apie to laikmečio Vilnių išskyrus, jog miestas buvo okupuotas lenkų, jame kartais lankydavosi J. Pilsudskis, po kurio mirties Rasose iškilmingai palaidota tik jo širdis. Tačiau mieste juk virė gyvenimas! Ir nors tuo metu dauguma vilniečių kalbėjo lenkiškai, panašumų su šių dienų Vilniumi galima rasti ne vieną: nepaliaujamai virė karštos diskusijos dėl paminklų statybos, niekaip neiškilo pradėto statyti reprezentacinio futbolo stadiono sienos, o Kaziukas kiekvienų metų kovą sulaukdavo minių. Išgirsite, kur tarpukariu buvo zoologijos sodas Vilniuje, kokie šiurpūs nusikaltimai mieste sukrėtė visos šalies gyventojus, apžiūrėsime lenkiško Vilniaus pastatus, reliktus ir pažinsime tarpukario Vilnių (beveik) be politikos.

Tikėta, kad jie saugo paslaptį, kurios jokiomis aplinkybėmis atskleisti negalima. Kalbėta, kad jie bendradarbiauja su pačiu velniu, o jų įtaka prasiskverbia į pačias galingiausias ir svarbiausias pasaulio institucijas. Laisvųjų mūrininkų – masonų – brolija ir šiandien garsiai apie save nekalba. Vis dėlto žinoma, jog ložių Vilniuje būta jau XVIII amžiuje, o joms priklausę garsūs vyrai visais laikais buvo žmonės, kūrę ir stiprinę Lietuvą – didikai, universiteto profesoriai, Nepriklausomybės akto signatarai, gydytojai, architektai, teisininkai ir net kunigai. Ši ekskursija – tai pažintis su masonų ložių istorija bei žymiųjų Vilniaus laisvųjų mūrininkų gyvenimais, jų nuveiktais darbais. Užsuksime į buvusios masonų šventyklos kiemą, atidžiai pažvelgsime į miesto pastatų fasadus, ieškodami juose paslėptų ženklų, išgirsite, kur Vilniuje galima pavartyti masoniškų knygų ir išvysti gausiai paslaptingais simboliais dekoruotų brolijos ritualinių reikmenų.

Taip kaip ir šiandien, taip ir prieš šimtą, du, ar penkis šimtus metų Vilniaus žmones „ištikdavo“ meilė. Ji susukdavo jiems galvas taip, kad įsimylėjeliai imdavo valgyti ne tik vyšnias su kauliukais bei sliekus, bet ir kaliošus, konkurentus kviesdavo į mirtinas dvikovas, rašė mylimosioms eiles, rengė koncertus, o įsimylėjusio, tačiau nemylimo vyro draugiją iškeisdavo į beždžionėlės. Vilnius matė meilių, vos nesukėlusių karo, tačiau matė ir tokių, kurios tuos karus sustabdė. Gražuolės vilnietės kadaise apsuko galvas ne vienam galingam ir įtakingam vyrui, ne vienas iš jų dėl tos meilės (dažnai uždraustos) nemažai paaukojo. Vos prieš keletą metų Vilniuje atsirado paminkas Amžinai meilei – būtinai sužinosite, kas ir ką mylėti amžinai tokiu būdu pasižadėjo. Vilniuje net šv. Valentino pėdsakų turime! Ši ekskursija – tai istorijos žmonių, kurių pilvuose plazdėjo drugeliai.

Klementina, Julija, Faustina, Marija, Judita, Uršulė, Fania, Ona, Emilija, Klara, Elžbieta, Marija Liudvika... – tai Vilniaus moterys, kurios tikrai žinojo, ko nori. Kūrybos ir laisvės, valdžios ir įtakos, Dievo palaimos ir meilės artimui, vakarėlių ir puotų, aistros, šeimos, karjeros, mokslo, pergalių, gerovės savo tautai, pokyčių visuomenėje – jos visos sprendė, rinkosi ir veikė pačios. Vienoms jų Vilnius buvo gimtas miestas, kitoms – tik tarpinė stotelė, vienoms svetingas, stebuklingas, kitoms – atžagarus ir šaltas pasirodė, vienų pavardėmis šiandien mieste vadinas gatvės, namus pažymi atminimo lentos, kitų gal net vardus pamiršęs dažnas. Ši ekskursija apie skirtingų epochų ir likimų moteris, kurios kadais skubėjo Vilniaus grindiniu, o jų darbai, kūryba ir idėjos lig šiol išliko miesto atminty.

Seksas ir santuoka. Meilė? Nebūtinai! O moralė? Hmm… na, gal kartais. Tai ekskursija ne apie poetų apdainuotas gražiausias meilės istorijas, tai kur kas pikantiškesnių istorijų pluoštelis. Apkalbėsime karalių ir kunigaikščių lovos reikalus, didikų santuokas, paprastų miestelėnų dramas, skaičiuosime svetimas santuokines ir nesantuokines aferas, venerines ligas, legalius ir „nelegalius” vaikus, vyrų meilužes ir moterų „santuokos pagalbininkus”. Sužinosite, kuriose Vilniaus gatvėse klientų laukė merginos, kuriose kavinėse flirtuoti mėgo miesto elitas, išgirsite, kokį įspūdingą erotišką radinį archeologai neseniai iškasė buvusių Vyskupų rūmų kieme, o paklausius, ką savo dienoraštyje rašė Mykolas Romeris, jums pasišiauš plaukai. Bus ir svetimų paklodžių skalbimo viešai, ir lietuvių liaudies erotikos bei meilės magijos ir, žinoma, daug daug juoko. Dėl ekskursijos temos pikantiškumo siūlome į ją eiti tik labai nerimtai nusiteikusiems suaugusiems.

Alus ir midus – du tradiciniai nuo seno lietuvių ragaujami gėrimai. Kadaise protėviams jų vartojimas ne tik troškulį malšino, bet turėjo ir sakralinę reikšmę. Pagoniškais laikais kaušą gėrimo dievams nuliedavo, o krikščioniškais net vienuoliai alų gaminti ėmė bei aludarius globojančių šventųjų bažnyčių altoriuose atsirado. Svarbūs šie gėrimai buvo ir vilniečiams, čia veikė aludarių cechai, be to Vilnius buvo vienintelis miestas LDK, kuriame veikė dar ir midaus brolijos! Laikui bėgant cechus ir brolijas pakeitė Vilniaus alaus gamyklos, tarp kurių savininkų vyko arši konkurencinė kova. O ar žinojote, jog prieš II pasaulinį karą Vilniuje buvo Alaus gatvė? Ekskursijos metu taip pat papasakosime, kaip atrodė senosios miesto karčemos bei užeigos, kokio stiprumo ir skonio alų labiausiai mėgo vilniečiai bei kiek litrų jo išgerdavo per metus, atskleisime ir istorinį alaus sriubos receptą.

Paprastai ekskursijos metu vis kviečiame pažvelgti aukštyn –  į elegantiškus barokinių bažnyčių bokštus, kažkur aukštai tupinčius angelus, į smailes puošiančias vėtrunges, tačiau šį kartą leisimės žemyn. Ar kasdien skubėdami Vilniaus gatvėmis susimąstote, kas slypi po žeme: kaip giliai galime nusileisti ir kaip toli nužingsniuoti? Šaligatvių plytelės ir pastatų grindų lentos Vilniuje slepia atskirą pasaulį - ten trykšta stebuklingi šaltiniai, amžinojo poilsio atgulusios karalienės ir karaliai, prabangias puotas primena dabar jau ištuštėję didikų rūmų vyno ir kitų gėrybių rūsiai. Grindinio akmenys slepia ir senąjį nuotekų kolektorių, kurio labirintais iš požeminių slėptuvių bėgdami gelbėjosi žmonės per karą, o Rotušės rūsių kalėjime kažkada savo žiaurų darbą dirbo budelis. Ekskursijos metu aplankome 4 – 5 rūsius. Visada nusileidžiame į Katedros požemius, kiti objektai – kintantys.

Senasis Vilnius turėjo savo kvapų puokštę. Ir tie kvapai praeiviui iš karto pasufleruodavo, kas vyksta aplink, ką veikia čia gyvenantys ar dirbantys žmonės: štai aplink bažnyčias ir jų viduje kvepėdavo tikro vaško žvakės, mira ir smilkalai, tuo tarpu kai kurios gatvės skleidė išdirbamos odos, skerdienos, arbatos, muilo, silkių kvapus. Buvo metas, kai mieste tvyrojo net lavonų tvaikas. Atėjus šalčiams pasklisdavo kūrenamų malkų ir anglių kvapai – šaltos žiemos vakarais juos vis dar pagauna mūsų nosys, vaikštant po Senamiestį, tiesa? Buvo vietų, kurios kvepėjo gėlėmis, kepta chala ir beigeliais. Bet buvo aikščių, kur rinkosi vežikai, tad nosį ten raitė arklių mėšlo smarvė. Šiandien daugelio šių kvapų Vilniuje nebėra, tačiau yra vis dar juos primenančios vietos, kurias kviečiu aplankyti ir šias kvapų istorijas pažinti.

Literatūros kūriniuose vis dar gyvena senasis Vilnius – jo akmeniniu grindiniu rieda karietų ratai, aikštėse kyla riaušės, o už vienuolynų sienų dedasi neįtikėtini dalykai, jo gatvėse kraujuoja karo paliktos žaizdos, prie parduotuvių stovi ilgiausios žmonių eilės, o kiemuose žaidžia vaikai, dar nepažinę ekranų, jo bažnyčios virtusios sandėliais, o varpinės bokštas vienam rašytojui primena… Hmm… Pasakysiu, kai būsime netoliese. Tai pasivaikščiojimas po Vilniaus vietas, apie kurias rašė rašytojai, poetai, filosofai. Vieni jų mieste buvo savi, kiti – tik trumpam užsukę popieriuje fiksavo, koks miestas juos pasitiko. Nesijaudinkite, jums nieko nereikia perskaityti iš anksto, tačiau įspėju, jog ši ekskursija turi ir šalutinį poveikį – nenugalimą norą po jos užsukti knygynan.

Tamsos šydui ėmus leistis ant Vilniaus mūrų, eikime pasiklausyti ypatingų žodžių, ištartų Vilniui ir Vilniuje. Pažinsime ir tuos amžiams išlikusius žodžius ištarusius žmones. Vieni jų buvo poetai, kiti rašytojai, treti talentingi pasakotojai, o gal net ir magai. Vieniems jų Vilniaus mūrai ir gatvių akmenys priminė Šventojo Rašto ženklus, kitiems ramybę teikė bažnyčių bokštų smailės, treti gi mėgo šmirinėt kiemais, klausytis šnabždesių, stebėt ir atsimint, kad niekas neliktų užmiršta. Šis pasivaikščiojimas – tai pažintis su tekstais apie Vilnių, gyvenantį legendose, senuose prisiminimuose, keistose istorijose, eilėraščiuose, dainose ir net burtažodžiuose. Tai pasivaikščiojimas, kai miestiečių languose jau ima žiebtis šviesos, kai pastatų sienos, atrodytų, nusidažo kita spalva, kai pasimato tamsos per dieną laukę šešėliai, kai ištartus žodžius palyti aidas.

Kiekvienas miestas turi istorijų, kurių tikrumo patvirtinti nepavyktų jokiais įrodymais ar dokumentais, tačiau vis dėlto jos nepasimiršta šimtmečiais. Miestiečiai jas saugo ir neleidžia nugrimzti praeitin pasakodami jas ne tik savo vaikams, bet ir į miestą pirmą kartą atvykusiems svečiams. Tos istorijos pernelyg svarbios, kad būtų užmirštos. Šio pasivaikščiojimo metu prisiminsime Vilniaus legendas ir mitus: paslaptingą kunigaikštį Šventaragį, kurio slėnyje į Dausas būdavo palydimi mirę valdovai, bebaimį juodosios magijos žinovą poną Tvardauską, ramybės nerandančias šmėklas bažnyčių rūsiuose, liūdnai pagarsėjusį Jogailaičių prakeiksmą Katedroje ir dar daugelį kitų. Aplankysime juoduosius Vilniaus angelus, sužinosite, kur Vilniuje tūno senovės Graikijos pabaisa Minotauras, o kur lietuviškojo Bazilisko irštva, užsuksime ir pas miškų bei laukų deivę Medeinę.  Be visų šių istorijų Vilnius būtų ne Vilnius.

Tai ko gero pati spalvingiausia ir kvapniausia mūsų vasariškoji ekskursija mieste, į kurią jus lydės gamtininkė Edita Medeina. Ar galite tuo patikėti, bet Vilniaus vienuolynų, Valdovų rūmų ir universiteto istorija neatsiejama nuo sodų! Vienuolių Bernardinų sodas kvepėjo jų augintom vaistinėms žolelėm, tuo tarpu rūmuose šeimininkavusi italė karalienė Bona pageidavo jai pietų kraštus primenančių augalų, o universitete, atidarius Medicinos fakultetą, susirūpinta ir botanikos mokslo pažanga Vilniuje, tad iš užsienio pasikviesti vieni garsiausių to meto gamtininkų, ėmėsi jo steigimo ir puoselėjimo. Tačiau kaip visada, dramų, pykčių ir juokingų nutikimų neišvengta net gėlelių ir žolelių apsuptyje! Išmoksite pastebėti retus ir išskirtinius augalus, vabzdžius bei paukščius, gyvenančius pačiame Vilniaus centre, kai kurie jų net įrašyti į Raudonąją knygą!

Kur dar rasite sostinę, kurioje net du regioniniai parkai, rezervatas ir (dėmesio!) net 13 draustinių! Mūsų miesto lopšys – Kalnų parko teritorija, kur senovėje stovėjo medinė pilis ir buvo įsikūręs Kreivasis miestas. Ten ir šiandien kartais vis dar skamba senosios dainos, ant vieno iš kalnų rūksta aukuras seniesiems dievams, o nuo kito atsiveria kvapą gniaužianti Vilniaus panorama. Tuo tarpu nusileidę į papėdę, patenkame į Bernardinų sodą – kažkada buvusį vieną turtingiausių botanikos sodų Europoje. Gamta Vilniuje visada šalia. Jos nereikia ieškoti „už miesto“. Tereikia ją pastebėti. Kopdami miesto centre stūksančiais kalnais ir vaikščiodami parke, mokysimės pažinti augalus, sužinoti jų naudingas vaistines ir pavojingas nuodingąsias savybes, suprasime, kodėl kalvos, upės, miškai, parkai net pelkės ir raistai anksčiau buvo tokie svarbūs ne tik gamtos prieglobsčio ir poilsio ten ieškantiems, bet ir maistui ar sveikatai.

Šokis gali būti labai iškalbingas: judesiu išreiškiamas ne tik jausmas, bet ir mintys, ketinimai, norai, atsispindi kostiumų mados, visuomenės pažanga ir net istorinis kontekstas – ligos, karai, žmonių darbai! Šioje kelionėje per epochas šokio žingsniu jus lydės gidė Anna, kuri yra ne tik puiki pasakotoja, bet ir profesionali šokėja. Ekskursijos metu judėsime nedideliu lanku aplink Vilniaus pilis, tačiau šioje istorinėje erdvėje atrasime, užsuksime bei pažinsime ir viduramžių gotikinį, ir renesansinį, ir barokinį, ir klasicistinį Vilnių. Taip, ekskursijoje kviesime pajudėti ir jus, vien klausytis šį kartą neužteks, nes mokysimės skirtingų epochų šokių (bus tikrai nesunku, o labai smagu!) ir šifruosime, kokias žinutes iš praeities mums siunčia senųjų šokių žingsneliai bei kūnų, rankų judesiai, ką gi jie liudija apie juos kūrusius bei šokusius žmones, kokias istorijas pasakoja. Klausysimės istorinės muzikos, pažinsime senuosius muzikos instrumentus, sužinosite, kokie garsūs šokėjai lankėsi mūsų kraštuose ir ką dar be šokių jie čia veikė.