EKSKURSIJOS

savaitgalio ekskursijos - Internetas - Juodas baltame fone.png

„Savaitgalio ekskursijos“ ir „Miesto istorijų mokykla“ – tai gidės, žurnalistės, laidų vedėjos ir knygos „Vilniaus atminties punktyrai“ autorės Gabijos Lunevičiūtės idėjos, tapusios realybe, ir nuo pirmosios ekskursijos po Vilnių išaugusios iki pusšimčio siūlomų teminių pasivaikščiojimų suaugusiems ir vaikams įvairiuose Lietuvos miestuose, paskaitų bei mokymų. „Savaitgalio ekskursijų“ sėkmės receptas paprastas: sauja atgyjančių senųjų žmonių ir vietų istorijų, šaukštas iki tol nepastebėtų miesto labirinto detalių, žiupsnelis gero humoro, įberti meilės ir ašarų prieskonių pagal skonį, viską patiekti miesto gatvėse, kiemuose ar po vienuolynų, bažnyčių, rūmų skliautais. O jei mėgstate smaguriauti ir namuose, siūlome jums gurmanišką „Miesto istorijų mokyklos“ meniu: nuotolinės geriausių dėstytojų paskaitos, seminarai ir pasakojimai!

EKSKURSIJOS: RAJONAI IR KAPINĖS

EKSKURSIJOS APIE VILNIAUS RAJONUS

Primirstas Antakalnis.png

PRIMIRŠTAS ANTAKALNIS: ŽVEJAI, DIDIKAI, ŠVENTIEJI

Kadaise tai tebuvo žvejų priemiestis, vėliau – didikų rezidencijų vieta. Sluškos, Sapiegos, Pacai – visi paliko savo pėdsakus, kuriais seksime ir mes. Laikui bėgant šalia šių didingųjų baroko perlų Antakalnyje ėmė dėtis ir kur kas mažiau mums girdėti, bet ne ką mažiau intriguojantys dalykai. Šį pasivaikščiojimą pradėję didikų takais, prisiminsime Vileišius ir jų indėlį į Lietuvos istoriją, išvysime kur gyveno, meldėsi ir šventąsias vizijas regėjo viena garsiausių naujausių laikų Bažnyčios mistikių sesuo Faustina. Netoliese aptiksime ir vienas gražiausių Vilniaus kapinių. Ieškosime senųjų antakalniečių ženklų bei paties seniausio Antakalnio gyventojo – mamuto – pėdsakų.

Menininku Antakalnis.png

ANTAKALNIS: MENININKAI IR METŲ LAIKAI

Barokinių Antakalnio bažnyčių bei rūmų šešėlyje slepiasi ir gerokai jaunesnis šios miesto dalies praeities sluoksnis, tad susitikę šįkart Antakalnyje ieškosime XX amžiaus pėdsakų. O amžiaus šio būta spalvingo, tad ir istorijų bus visas margumynas! Cariniais metais čia rinkosi nariai slaptų organizacijų, lenkiškam tarpukaryje buvo įsteigta psichiatrinė ligoninė, o vienuolių žemes supirkti skubėjo senbuviai, sovietmečiu į Antakalnį ėmė keltis menininkai – rašytojai, poetai, dailininkai, skulptoriai ir muzikai. Jie vaikščiojo metų laikų ir pagoniškų Lietuvos deivių vardais pavadintomis gatvėmis, kopė į Varnų kalną ir sėmėsi įkvėpimo, o Antakalnio praeitis apsigyveno jų darbuose, išsaugojusiuose tą ypatingą aura. Taigi šio pasivaikščiojimo istorijos bus ne tokios ir senos, išties, gali būti, jog atėję išgirsite net ir apie savo pažįstamus, gyvenusius Antakalnyje.

GP.png

GEDIMINO PROSPEKTAS

Švento Jurgio, Kaizerio, Adomo Mickevičiaus, Stalino, Lenino – tiek oficialių pavadinimų pakeitė pagrindinė Vilniaus gatvė – Gedimino prospektas. O kur dar jo hipiškasis Brodo vardas ir tų laikų jaunimo istorijos! Antrą amžių skaičiuojanti, beveik 2 kilometrų ilgio gatvė matė daug: naikinamus kopūstų daržus, caro pavaldinių aulinius batus, pompastiškus karinius paradus, riaušes ir egzekucijas, kermošius ir cirko palapines, sovietinių stabų griūtį ir laisvės barikadas.  Šios ekskursijos metu žvelgsime į pastatus, kuriuose vyko vieni svarbiausių istorinių įvykių, bet nepamiršime ir gatvėje buvusių praeities parduotuvių bei kavinių – sužinosite, kur vilniečiai pirko šokoladą, o kur gerdavo “mažą, juodą, tradiciškai”. Papasakosime įdomiausias čia gyvenusių žmonių istorijas ir, žinoma, atkreipsime dėmesį į išskirtines detales, kurių nepastebėjote anksčiau.

Markuciai.png

MARKUČIAI: KALVOM IR SLĖNIAIS

Senamiesčio, Užupio, Ribiškių ir Pavilnio apsuptyje, Vilnelės kalnų ir slėnių lopšyje sūpuojasi ramūs Markučiai. Ši vietovė yra kur kas daugiau, nei tik A. Puškino muziejus ir parkas prie jo. Tai kaimiškas vietoves primenančios vingiuotos gatvelės, pasidabinusios sodais ir panoraminiais Vilniaus vaizdais, tai žmogiškos kasdienybės istorijos ir pėdsakai, palikti čia gyvenusių dvarininkų. Tai darnus gamtos ir žmogaus sugyvenimas pačiame miesto centre, papildantis daugiasluoksnę Vilniaus praeitį ir dabartį. Markučių dar „nespaudžia“ naujieji dangoraižiai, bet šalia senųjų Markučių gyventojų kasmet daugėja naujakurių, ieškančių ramybės ir gamtos grožio visai šalia miesto. Ir nors klajodami Gegužės, Pipirų, Saulėgrąžų ir kitomis nuostabių pavadinimų gatvėmis sau ne kartą priminsime, jog esame Vilniuje, jausimės lyg būtume kažkur visai kitur.

Naujininkai.jpg

STEBINANTYS NAUJININKAI

„Naujasis pasaulis už bėgių“ – kažkada taip apie Naujininkus kalbėjo vilniečiai. Tuo tarpu šiandien Naujininkai mus stebina tarsi iš praeities išnirusiais vaizdais, kurių dažnas jau nebesitiki išvysti mieste. Kiekvieną sekmadienio rytą po Naujininkus vaikštinėja pasipuošusios moterys, jos ryši skarelėmis, o aplink jų kojas plaikstosi ilgi sijonai. O tų, kurie sekmadinio rytą Naujininkuose lieka namuose, ausis per pravertas orlaides, langus ar nesandarias namų sienas pasiekia ne tik cerkvių varpų melodijos bet ir prie medinių namų pririštų šunų skalijimas. Tuo tarpu paprastą dieną čia vis dar cypia vandens kolonėlių rankenos, skamba kibirai, sklidini vandens kapų gėlėms palieti arba rūbams skalbti. Būtent per tokius Naujininkus kalvomis kylame ir leidžiamės šios ekskursjos metu. Skubėkite juos tokius pažinti, nes modernusis šiuolaikinis Vilnius nenumaldomai artėja Naujininkų link.

NVilnia.png

NAUJOJI VILNIA

Tai ko gero vienas mažiausiai pažįstamų Vilniaus rajonų. Beje, ar žinojote, jog Naujoji Vilnia daugiau nei 50 metų buvo visai net ne rajonas, o turėjo atskiro miesto statusą. Tačiau vėliau taip jau susiklostė, jog prijungta prie Vilniaus ji ilgus dešimtmečius laikyta arba tiesiog labai industrine miesto dalimi, arba sieta su ten įsikūrusia ligonine. Todėl retas kuris vilnietis į šią miesto dalį užsukdavo ne su reikalu, o tiesiog iš smalsumo. Ir veltui! Naujojoje Vilnioje bei jos apylinkėse priskaičiuojama net pusė šimto lankytinų gamtos, istorijos ir kultūros objektų. Čia galima aptikti vienintelę Vilniuje medinę cerkvę ir net pajusti Šveicarijos dvelksmą, čia gausu netikėtumų – šiltnamių ant stogų, garvežio formos pastatų, dalgių skonio gėrimų… O kur dar turtinga buvusio miesto istorija, jo žmonės ir jų darbai beigi ypač patrauklios pastarųjų metų naujovės šiame rajone.

Pavilniai.png

PAVILNYS

Aplenkdami naujas statybas ir tipiškus kolektyvinių sodų projektus, vingiuosime po senuosius Pavilnius, kurių tikrasis pavadinimas – Geležinkeliečių kolonija.  Prieš gerą šimtą metų iki čia stovėjusių medinių bei mūrinių pilaičių atvykti iš Vilniaus būtume galėję pėsčiomis, vežimu arba „liukstorpeda”. O šiandien atkeliavę automobiliu, traukiniu ar autobusu lankysimės vienintelėje medinėje Vilniaus bažnyčioje, pamatysime vandens bokštą, kuriame dabar gyvena žmonės, prasuksime pro nuolat keistoka muzika skambančius garsaus rašytojo vaikystės namus, žvilgtelėsime į mažutėles kapinaites, vingiuosime vieninteliu Lietuvoje esančiu kalnų serpantinu (na, taip, pasakyta čia skambiai, bet faktas lieka faktu!), o kur dar į Vilnelę besileidžianti saulė, stebuklingas medis, lagamine augančios gėlės, sūpuoklės ant Jobūbo kalno - tai tik keletas magiškai žavingų Žemojo ir Aukštojo Pavilnių detalių.

Pohulianka.png

POHULIANKA (BASANAVIČIAUS G. APYLINKĖS)

Vilniečiai nuo seno mėgo pasivaikščiojimus. Ir visai nesvarbu, kad kelias kyla į kalną – svarbu, kad vaizdai gražūs, smuklės pakelėj geros, kompanijos netrūksta ir pirmyn į Pohulianką Zakreto, o gal net Panerių link. Tačiau XIX amžiaus pabaigoje senojo Vilniaus rūbo siūlės ėmė braškėti – gyventojų daugėjo, verslai klestėjo, pramogų ir modernių patogumų norėjosi, o Senamiestyje vietos viskam jau nebeužteko. Tad į „pasivaikščiojimų“ gatvę iškeliavo ir pats miestas, kur netrukus vietoje smėlėto kelio, medžių alėjos, sodų, daržų ir pavienių dvarelių ėmė kilti pirmais miesto dangoraižis, prabangūs Vilniaus bankininkų ir architektų namai, valstybinės įmonės, teatras, naujoji cerkvė ir įspūdinga bažnyčia, kurios bokštai turėjo matytis iš tolo. Pohuliankos istorijos – tai XIX ir XX amžių sandūros istorijos, kuomet įvykių ir pokyčių mieste būta it iš gausybės rago.

Rasos.jpg

RASOS

Pasivaikščiojimas po labai paslaptingą ir nedaugelio atrastą Rasų rajoną. Ir nors garsiausios jame yra Rasų kapinės, šį kartą pažinsime Rasas be jų – ieškosime kur kas mažiau žinomų vietų. Būtent Rasų apylinkės dažnai minimos pasakojimuose apie pagoniškus Lietuvos laikus, vasaros saulėgrįžos metu ten vykusius susibūrimus, manoma, mena ir pats rajono pavadinimas. Čia yra ir karų bei griovimų ar modernių statybų beveik nepaliestas įspūdingas dar iki Pirmojo pasaulinio karo statytas ištisas gyvenamųjų namų kvartalas, ir sovietų subjaurotos nuostabaus grožio barokinės Vilniaus bažnyčios, šalia kurių kažkada gyveno vienuoliai bei vienuolės. Rasose yra ir senosios Vilniaus stačiatikių kapinės, geležinkelis, skiriantis rajoną į dvi dalis, kalėjimas ir net namų teatras. Ir dar šio bei to.

Ribiskes.jpg

RIBIŠKĖS (ekskursija su gamtininku)

Vos keli kilometrai nuo Aušros vartų einantis Ribiškių takas vingiuoja pro įdomias istorines ir gamtines vietas: dvarvietes, kuriose laiką leisti ir anticarinius planus regzti mėgo Adomas Mickevičius su draugais, lenkų laikų karinius bunkerius, patį aukščiausią kalną Vilniuje, skaidrų sraunų upeliuką. Reljefas išties kalvotas ir spalvotas – miesto vaizdus keis miškas, o istorinius pasakojimus seks gamtiniai, mat ekskursijoje – žygyje mums talkins ir svečias miškininkas. Jis supažindins su miškininkystės ir aplinkosaugos pagrindais, parodys, ko išties verta dairytis keliaujant miškingomis vietovėmis. Tad iš ekskursijos grįšite gerokai pasportavę, gryno oro pakvėpavę, išgirdę įdomybių apie gamtą ir žmogų joje bei įsikvėpę planuotis kelionę į kokį sunkesnį ar tolimesnį žygį. Beje, į šį pasivaikščiojimą tikrai galite ateiti ir su keturkojais augintiniais.

Stoties rajonas.png

STOTIES RAJONAS

Stoties rajono pavadinimo nėra nei žemėlapiuose, nei planuose, nei oficialiuose leidiniuose, tačiau apie jo egzistavimą žino tiek visi vilniečiai, tiek atvykėliai. Tai tarsi rajonas ant ribos: tarp seno ir naujo, miesto ir priemiesčio, mados ir senovės, jaunimo pamėgtų ir visų pamirštų vietų. Apie Stoties rajoną vis dar sklando mitai, bet mes kviečiame juos perprasti kartu: vieta keičiasi, joje daug naujų ir nuostabių dalykų, bet kartu čia ir ne vienas unikalus išlikęs Vilniaus reliktas, liudijantis įdomią ir permainingą Vilniaus istoriją. Bevaikščiodami po stoties rajoną, ieškosime vietos, kurioje palaidotas Vilniaus architektas Laurynas Gucevičius ir tos, kur dirbo garsiausias Vilniaus gydytojas. Stabtelsime ten, kur kažkada kvepėjo kepama duona ir šokoladu. Atrasime sparčiai nykstančias Vilniaus detales ir grožėsimės naujai atsirandančiomis. Ekskursija atskleis daug ne tik Stoties rajono, bet ir Vilniaus istorijos paslapčių.

Snipiskes.jpg

ŠNIPIŠKĖS

Arti ir be galo toli, lyg ir miestas, bet tarsi ir kaimas, čia pat prabanga, o kitapus gatvės – lūšnelės, sakytum, romantika, kol nesusiduri su elementarių patogumų trūkumu… – visa tai Šnipiškės. Nedaug kur Europos sostinėje rasite „kaimą” miesto viduryje, o Vilnius tokį kaip tik ir turi – savitą medinės architektūros rajoną prie pat aukštų plieninių verslo bokštų. Tai Šnipiškių dalis vadinama Skansenu arba Šiaudine. Kiek toliau – Piromontas, jis mažesnis ir mūrinis. Šnipiškių istorijos, jų gyventojų kovos už savo teisę gyventi taip, kaip įpratę, aplinka bei vaizdai gali ir žavėti, ir piktinti, ir stebinti, ir liūdinti, ir linksminti. Ko jau ko, bet kontrastų čia netrūksta. Šnipiškėms pažinti reikia laiko, kad kviečiu jo skirti dabar, nes tas pats laikas greitai viską keičia. Net ir Šnipiškėse.

Uzupis.jpg

UŽUPIS

Turbūt nei viena kita Vilniaus dalis nepapasakos jums tokios spalvingos istorijos kaip Užupis. Čia nuo seno sukosi vandens malūnų ratai, per tiltelį į Bernardinų bažnyčią melstis ėjo vienuolės, o netoliese smirdėjo rūgstančios ožių odos. Vėliau kvartale glaudėsi prostitutės, patenkindavusios keisčiausius klientų įgeidžius, šalimais rūko pirčių krosnių kaminai. Buvo laikas, kai Užupis buvo apleistas ir pavojingas, sako, net taksistai Užupio vengė, o viena jo gatvių tada pravardžiuota Mirties gatvės vardu. Tuo tarpu dabar čia gyvena ir kuria menininkai, o prie jų šliejasi politikai ir bankininkai, pagrindinėje aikštėje stovi iš kiaušinio išsiritęs angelas, o krantinėje praeivius vilioja undinėlė, Vilnelė kartais nusidažo žaliai, maži barai talpina itin daug žmonių, o meno kūrinių rasi visur, kur pažvelgęs. Išgirsime visą tiesą apie Užupio Res Publiką, jos ryšius su Monmartru ir kodėl čia lankėsi net pats Dalai Lama.

Zirmunai.png

ŽIRMŪNAI: BLOKAI, SODAI, MŪRAI

Vilniuje – dešimtys rajonų ir šimtai kelių, kuriais vaikštant apima jausmas, kad vėl ir vėl atsirandi nepažįstamose vietose. Kviečiame panardyti tarp Žirmūnų daugiabučių blokų masyvų. Neskubėkite sakyti, jog paskutiniųjų XX amžiaus dešimtmečių architektūra neįdomi – joje užšifruotos šiandien daugumai mūsų jau tolimos problemos ir jų sprendimo būdai. Iškalbingos tampa ne tik formos, bet ir pastatų tūriai, medžiagos, pavadinimai, buvusios funkcijos. O dar įdomiau, jog praskleidus šį blokų betoną, Žirmūnuose išryškėja čia buvusi senoji dvarvietė, vienuolių sodai, mažoji architektūra. Žvelgiant dar giliau, istorijos ima pintis, prieš akis iškyla lenkų karininkų namų praeitis, senasis oro uostas, siaubingi sovietinio laikotarpio liudijimai ir žiaurūs įvykiai kitapus tuomet neperžengiamų karinio miestelio ir valdžios vilų tvorų. Žirmūnai tikrai jus nustebins.

Zvėrynas.jpg

ŽVĖRYNAS

XVI amžiuje Žvėryne iš tiesų gyveno žvėrys, ošė miškai, o didikai Radvilos mėgo juose medžioti. Prie miesto Žvėrynas buvo prijungtas tik XX amžiaus pradžioje, bet net ir dabar jis panašus į atskirą miestelį mieste. Neries Vingyje įsikūręs Žvėrynas išties daugiaspalvis – čia persipynusios carinio, lenkiško, sovietinio ir laisvojo Vilniaus istorijos, pastatai bei nutikimai. Šioje ekskursijoje grožėsimės išskirtine medine architektūra, ieškosime skirtingoms religijoms priklausančių maldos namų, atrasime paslaptingą Žvėryno akmenį, žvilgtelsime ir į senas mūrines Žvėryno vilas bei jau uždarytą ligoninę. Taip pat išgirsite senųjų Žvėryno gyventojų istorijas – prisiminsime Česlovą Milošą bei Jurgį Kunčiną, išvysite net ir tris garsius vyrus, sėdinčius ant vieno iš stogų.

EKSKURSIJOS VILNIAUS KAPINĖSE

Rasos.png

RASŲ KAPINĖS

Kviečiu į pasivaikščiojimą po pačias seniausias katalikiškas kapines Vilniuje – Rasas, vadinamas tautos panteonu. Pasakojimų apie šią kalvotą vietovę išlikę net iš senųjų pagoniškų laikų, o nuo XIX amžiaus pradžios čia palaidota daug Lietuvai nusipelniusių šviesuolių, be kurių darbo ir atsidavimo tikriausiai šiandien mes visi gyventume kitaip, o gal ir kitur, ir kažin, ar susikalbėtume lietuviškai. Ekskursijos metu ne tik prisiminsime ten palaidotus žmones, jų darbus, likimus, bet kalbėsimės ir apie pačių kapinių istoriją, ieškosime išskirtinių antkapių, paminklų ir koplyčių. Sužinosite, kodėl kapinės už miestų ribų visoje Europoje imtos steigti tik XVIII amžiaus pabaigoje, kodėl miestiečiai priešinosi laidojimui jose ir kokių gudrybių teko imtis valdžiai, norint juos įtikinti savo artimuosius laidoti naujoje vietoje.

Bernardinu_vartai.png

BERNARDINŲ KAPINĖS

Bernardinų kapinių prieigose visus, atėjusius ir pro vartus žengiančius, pasitinka memorialinė lenta su užrašu „Non omnis moriar“ – ne visas mirsiu. Ir gal tai skamba kiek paradoksaliai, bet šios antrosios pagal senumą Vilniaus kapinės yra išties gyvybingos: jose gyvena žmonės (tikrai gyvena!), šuo, katinas (turintis savo puslapį Facebook’e), kiekvieną pavasarį takeliai tarp kapų pražysta mėlyna gėlių jūra, kapinių papėdėje čiurlena upė, aplink kvepia sodai, o netoliese dažnai verda intensyvūs statybų darbai. Ir nors vos įkūrus šias kapines jos buvo toli už miesto, o šiandien čia užmiesčio ramybe net nekvepia, jose atgulę žmonės, manau, tam nei kiek neprieštarauja – Bernardinų kapinėse palaidoti veiklūs, kūrybingi ir drąsūs vilniečiai, kurių gyvenimo istorijas išgirsite. Išvysite ir įspūdingų antkapių, koplyčią, kolumbariumą, sužinosite, ką Bernardinų kapinėse slėpė sukilėliai ir kodėl vienos seniausių kapinių Vilniuje tėra dviejų šimtų metų.

Eufrosinijos kapines.jpg

ŠV. EUFROSINIJOS STAČIATIKIŲ KAPINĖS

Vilniaus istorijoje glaudžiai persipynė įvairių tautų ir religijų žmonių gyvenimai. Kiekviena religinė bendruomenė turėjo ne tik savo maldos namus, bet ir kapines, į kurių tvarkymą miesto valdžia stengėsi nesikišti. Laikui bėgant kitos buvusios mieste stačiatikių kapinės buvo uždarytos, o naujosios už Aštriųjų Vartų tapo vietinių stačiatikių ir atvykėlių iš Rusijos imperijos žemių amžinybės namais. Jeigu XIX a. pradžioje stačiatikių mieste buvo nedaug, tai po sukilimų, ypač po antrojo, į Vilnių sugužėjo nemažai tarnautojų, mokytojų, karininkų, gydytojų ir kitų valdžios atstovų ir jų šeimų narių iš Rusijos.  Stačiatikių Šv. Eufrosinijos kapinėse sužinosime ne tik apie jų istoriją, bet ir apie žmones, kurie gyveno Vilniuje, apie jų veiklą, santykius ir kokį pėdsaką jie čia paliko.

Suderves zydu kapines.jpg

VILNIAUS SUDERVĖS ŽYDŲ KAPINĖS

Gėlių, žvakių ir vainikų žydai į kapines neneša. Artimųjų ilgesį simbolizuoja nedūlantis akmenėlis, paliktas ant kapo. Gedulą reiškia ne juoda spalva, o įplėštas drabužis. Mirusįjį skubama palaidoti dar tą pačią dieną. Laidojimu rūpinasi ne tik šeima, bet ir visus su deramu velionio palaidojimu susijusius nurodymus išmananti brolija. Po laidotuvių artimieji septynias dienas „sėdi šivą“ – jie nesilinksmina, nevalgo mėsos, negeria vyno. Tačiau per ilgai gedėti taip pat negalima – Visagalio valią reikia priimti. Vilniaus Sudervės žydų kapinės šiandien yra vienintelės veikiančios žydų kapinės Lietuvoje. Tai taip pat vienintelės išlikusios Vilniaus žydų kapinės. Kviečiame į ramų ir pagarbų pasivaikščiojimą po Vilniaus žydų amžinybės namus, kuriuose ilsisi iškilūs žydų bendruomenės nariai, stovi simboliniai paminklai Holokausto aukoms, laidojami Toros ritiniai, minimos žydų šventės.